LT  EN 
 
Pradžia Straipsniai Aukštojo mokslo sistema: teoriškai arklys, praktiškai nebeatsikelia
Naujienos
Straipsniai
Paslaugos
Nauda
Patarimai
Projektai
Užsakyti
Nuorodos
Įdomu
D.U.K.
Parama
Žalias My Tutor
Nori tapti mūsų komandos nariu?
 
Aukštojo mokslo sistema: teoriškai arklys, praktiškai nebeatsikelia

 

Neringa Lašienė, "Atgimimas" 

         
          Studentai mitinguoja. Prezidentas nepatenkintas priekaištauja, kad naujo Aukštojo mokslo įstatymo nėra iki šiol. Priešrinkiminės pataisos dėl studijų įmokų atidėjimo pusmečiui galutinai žlugdo universitetus lėšų trūksta ne tik susimokėti už šildymą, bet ir dėstytojų atlyginimams.
Kai kurie fakultetai jau svarsto galimybes išleisti dėstytojus nemokamų atostogų, prašyti profesūros padirbėti nemokamai, atsisakyti kursų, kuriuos renkasi sąlygiškai mažiau studentų. Ar aukštojo mokslo sistemai ateina paskutinioji?
 
Miręs, bet kruta
 
          Pasak Seimo nario Manto Adomėno, situacija tokia, kad Lietuvoje apskritai gali nelikti aukštojo mokslo tikrąja to žodžio prasme. Pasak jo, būsimosios Vyriausybės tendencijos irgi nedžiugina, nes švietimo prioritetiškumo vėl neliko. “Kietoji” ekonomika tarsi vėl tapo visa ko pagrindu.
 
          Iki šiol valstybė finansavo tik 46 proc. studijų kainos. Buvo finansuojami ne studentai, o studijų vietos ir universitetai patys sprendė, ką į jas priiminėti. Pusę studijų kainos universitetams teko susirankioti iš už save mokančių studentų, neakivaizdininkų, vakarininkų ir pan. Dėl nuolat didėjančių studentų srautų ir aukštųjų finansavimo pagal studentų skaičių atsirado daugybė problemų: į aukštąsias mokyklas stoja nemotyvuoti, nesubrendę, pakankamai gabumų studijoms aukštosiose mokyklose neturintys asmenys, kai kurių disciplinų dėstytojams neretai tenka “ganyti” ir kelis šimtus studentų, taigi studijų lygis menkėja.
 
Studijos yra verslas
 
          Ar universitetus išgelbės naujoji aukštojo mokslo sistema? M. Adomėnas siūlytų, kad 25 procentams gabių studentų turėtų būti skiriami vadinamieji “studento krepšeliai”, leidžiant patiems abiturientams nuspręsti, į kur “krepšelį” neštis. Kiek gerus rezultatus pasiekusių abiturientų pasirenka aukštąją mokyklą, tiek suteikiama nemokamų vietų.
          Tereikėtų nustatyti minimalius kriterijus, kas laikoma nepažangiai besimokančiu, pasitikėti studentais, ir stebėti, kad per ketverius metus nenusimokytų, nes galutinis pažangumo rodiklis ir būtų viso mokymosi laiko rezultatų vidurkis. Galėtų būti ir tikslinės stipendijos tiems, kurie įsipareigoja įsidarbinti ir tam tikrą laiką atidirbti, kad nebūtų taip, jog, sakykim, medikus ruošiame Norvegijai, o mūsų provincijos ligoninės uždaromos dėl personalo trūkumo.
          Kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus Seimo narys Gintaras Steponavičius tvirtina, kad naujosios mokslo ir studijų reformos ašis turėtų suktis apie studentą. “Nuo studento apsisprendimo ir pasirinkimo turi lemti, kokios institucijos bus finansuojamos ir kokiu mastu.
Valstybė neturi užmerkti akių ir populistiškai žadėti, kad finansuosime visus, kurie neturi skolų”, - tvirtina G.Steponavičius. Pasak jo, kalbant apie studijų procesą pamatinis dalykas yra orientacija į klientą. “Studijos visame pasaulyje yra verslas, ir rinkos dėsniai vis labiau skverbiasi į šį sektorių. Šitai ignoruoti ar neigti - tai nematyti tendencijų, kurios gimdo geriausią kokybę, ugdo visuomenės lyderius. Universitetai savaime nėra vertybė, jei jie netarnauja visuomenei, jei jie neatliepia to lūkesčio, kuris yra visuomenėje”, - sako G.Steponavičius.
          Pasak kandidato į ministrus, valstybė turi užtikrinti tam tikrai daliai tam tikrą skaičių studijų vietų gerais pažymiais baigusių abitūrą ar toliau studijavusių ir demonstravusių gerus rezultatus. Iš jų turėtų būti būrys pačių gabiausių, kuriems valstybė turėtų skirti stipendijas ir padengti ne tik jų studijų, bet ir gyvenimo išlaidas. O tiems, kuriems tektų mokėti už studijas, turėtų būti sudaromos sąlygos gauti paskolas, kurias garantuotų valstybė ir kurios būtų grąžinamos jau pradėjus dirbti. Bet ar Lietuvos sąlygomis rinkos dėsniai neiškreips reformos esmės – sukurti kuo tobulesnę aukšto lygio mokslo tyrimų ir universitetinių studijų sistemą, galinčią sėkmingai
 
Rinka visada teisi?
 
          ”Idėja, kad rinka visada teisi, buvo beprotiška idėja, - neseniai pareiškė Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy, vertindamas dabartinę ekonomikos situaciją Europoje. Kokia humanistinių vertybių rinkos kaina? Ar tikrai privataus verslo santykių diegimas į valstybinių universitetų sistemą yra gėris, išgelbėsiantis Lietuvos aukštąjį mokslą?
          Profesorius Vytautas Daujotis sako, kad padrikos šnekos apie reformą kristalizuojasi į sistemą - kaip studentų pinigais išlaikyti ir užkonservuoti padėtį. Keistis visada sunku ir, jei pakanka pinigų, kam čia keistis. Kita vertus, ar gali būti baudžiama už mokslą?
Neįtelpančių į “geriečius” padėtis dar labiau pablogėtų, jei jiems tektų ieškotis lėšų, dirbti. Prastai besimokančiųjų apskritai neturėtų likti aukštojoje mokykloje, o mažiau nei “aštuntukais” besimokantys studentai negali virsti melžiamomis karvėmis kitų mokslams apmokėti.
          Diplomai, pasak profesoriaus V.Daujočio, visų vienodi. Kita vertus, ar tokia finansavimo sistema neskatintų universitetų turėti kuo daugiau prastai besimokančių studentų? Tik kai kuriose posovietinėse šalyse - Rusijoje, Rumunijoje, Lenkijoje – yra diegiamos tokios mokėjimo už mokslą sistemos, praktiškai veikiančios pagal principą “skaldyk ir valdyk”. Kaip sutars “aštuntukininkai” su tais, kuriems pritrūks balo ar balo dalies?
          Pasak prof. V.Daujočio, civilizuotuose kraštuose laikomasi solidarumo dvasios - arba už mokslą nustatytą vienodą sumą moka visi, ir universitetai patys sprendžia, kuriuos geriau besimokančius, kūrybingus studentus paskatinti ir apdovanoti prizu - atleisti nuo mokesčio ar suteikti papildomų lėšų gyvenimui, arba nemoka niekas, na, galbūt skaičiuojamas nedidelis ir nesunkiai pakeliamas administravimo mokestis.
 
Konkuruoti, jungtis
 
          Kitas dalykas yra universitetų lygis. Lietuvoje geriausiu pripažintam Vilniaus universitetui pagal spalio mėnesį paskelbtą “Times Higher Education - QS” 600 geriausių pasaulio universitetų 2008 m. reitingą skirta 501 - 600 vieta, o tarp Europos universitetų jis užima 224 - 268 vietą. Tad vien Europoje yra šimtai universitetų, kurie stipriai konkuruos dėl Lietuvos protų. Geriausieji ir toliau trauks mokytis į užsienį. Kiek grįš?
          Apskritai Lietuvoje yra 23 universitetinės aukštosios mokyklos, iš jų kiek mažiau nei trečdalis privačios. Ar mokslinių tyrimų, studijų, aukšto lygio profesionalų rengimo lygiu visos aukštosios mokyklos lygiavertės? Galima įtarti, kad yra kolegijų, geriau paruošiančių specialistus, nei kai kurios aukštosios mokyklos. Deja, kolegijos pas mus vis dar nepopuliarios, jose mokosi tris kartus mažiau studentų nei universitetuose.
 
Vestuviniai generolai - ar išorinės tarybos?
 
          Dar vienas dalykas - universitetų valdymo struktūros. Pasak G.Steponavičiaus, tokios universitetų tarybos, kokios jos yra dabar, neatliepia nei universitetų, nei visuomenės lūkesčių. “Yra sukviečiami vestuviniai generolai dėl garbės ar statuso. Mūsų pertvarka nukreipta į kitokio pobūdžio valdymo dalykus. Tarybos ne vien turėtų tvirtinti ataskaitas ar peržiūrinėti biudžetą, bet gauti didesnius įgaliojimus dėl strateginių reikalų sprendimo, rinkti rektorius viešo konkurso būdu.”
          Pasak M.Adomėno, išorinis valdymas paplitęs visame pasaulyje ir yra visokių modelių - Skandinavijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos. Kruopščiai sudaromas selekcijos komitetas, kuris parenka žmones į tarybą. Jie priima strateginius sprendimus. Senatui lieka akademinė veikla. Vykdantysis - rektorius, kurį renka Taryba, bet nebe Senatas.
Dabartinis modelis, kai rektorių renka Senatas, rektoriui atima galimybę bet ką keisti. O nepriklausantis nuo Senato valios vadovas netgi gali imtis sprendimų, kurie nepopuliarūs tarp Senato daugumos.
          Kas yra tie išorinės Tarybos nariai? “Iš daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių patirties kyla, kad efektyviausia šiuolaikinio universiteto aukščiausia vidinio valdymo institucija yra tokia: taryba, sudaryta iš ne daugiau kaip 15 išorinių narių (socialinių partnerių - visuomenės atstovų). /../ Universitetų valdymo modelį, kuriame visuomenės atstovai, konstituciniu būdu vyriausybės ar aukščiausių valstybės pareigūnų paskirti arba išrinkti, sudaro pagrindinę dalį aukščiausiose valstybinių universitetų valdymo institucijose” , sakoma piliečių grupės “Už kokybišką ir prieinamą mokslą” prieš kelis mėnesius pasiūlytame Poįstatyminio teisės akto aiškinamajame rašte. Ir jokio politizavimo!
          Ten pat cituojamos Jameso J.Duderstadto mintys apie XXI amžiaus universitetų valdymą: “Kol valstybinių universitetų valdymo tarybų nariai bus nustatomi išimtinai politiniais mechanizmais be kruopštaus aptarimo bei nešališko vertinimo ir kol jiems bus leidžiama užsiimti politinės ar asmeninės darbotvarkės klausimais, nesusijusiais su jų institucijos gerove ar tarnyste platesniems visuomenės sluoksniams, tol valstybinis universitetas nesugebės prisiderinti prie greitai besikeičiančios visuomenės poreikių.”
          “Idealiuoju atveju išorinės tarybos nariai turėtų būti savo sričių profesionalai, pasiekę aukštumų savo darbu. O vadovas - turėti didžiulę patirtį tiek studijų, tiek mokslo srityje. Lietuvoje kol kas nomenklatūriniu principu renkami žmonės iš “savųjų” rato. Diskredituoti kiekvieną žingsnį labai lengva”, - sako prof. V. Daujotis. Pasak jo, didžiausia bėda yra kompromisai. Dvejus metus rengtas aukštojo mokslo plėtros planas buvo geras, bet, kol jis nukeliavo iki Vyriausybės, buvo gerokai apkramtytas lobistinių interesų grupių. Kaip toje istorijoje, kai vienas veikėjas, pamatęs, kad jo jėgoms, siūlė šokti per tarpeklį, o antrasis - ne. Sutarė dėl kompromiso - šoks, bet tik iki pusės...